Organinių atliekų utilizavimo technologija naudojant sliekus vadinama vermikompostavimu, o gautas kompostas – vermikompostu, sliekų biohumusu, biohumusu, kartais sliekų humusu arba tik humusu. Kompostiniai sliekai, gyvenantys organiniame substrate, vadinami vermikultūra, o dirbtinis kompostinių sliekų veisimas organinėse atliekose – vermikultivavimu. Užsienio mokslininkų teigimu, vermikompostas – tai produktas, gaunamas iš organinių atliekų, sliekų virškinamajame trakte paveiktų fizikinės, cheminės, biocheminės ir mikrobiologinės transformacijos. Sliekas – pačios gamtos sukurtas unikalus biologinis fabrikas. Šie gyvūnai milijonus metų nepastebimai nuolat valė Žemės organines atliekas. Sliekų prarytos augalinės, mikrobinės ir gyvulinės organinės medžiagos jų virškinamajame trakte, tarsi biologiniame reaktoriuje, virsta fiziologiškai aktyviomis medžiagomis. Tad žmogui tenka užduotis – panaudoti šią gamtos technologiją ir pritaikyti ją sprendžiant augančias ekologijos problemas.

Vermikomposte gausu makro ir mikroelementų, augimą skatinančių medžiagų, vitaminų, antibiotikų, aminorūgščių ir naudingos mikrofloros. Visos šios medžiagos turi įtakos augalų atsparumui žemoms temperatūroms ir ligoms, pagerina augalų prigijimą, prekinę išvaizdą ir skonį. Gana svarbūs vermikomposte esantys makro ir mikroelementai. Mokslininkų tyrimais nustatyta, kad sliekų biohumusas stimuliuoja sėklų dygimą, skatina augalų augimą ir vystymąsi, daigų prigijimą. Kiti mokslininkai teigiamą poveikį sėkloms sudygti ir šaknims augti aptiko mirkydami sėklas biohumuso ištraukose. Teigiamai veikė, jų nuomone, ištraukose esančios humuso rūgštys. Daug mokslininkų nurodo, kad vermikomposto cheminė sudėtis, maistinių medžiagų prieinamumas augalams, humuso kiekis ir organinių medžiagų kokybė – nevienoda. Teigiama, kad cheminę vermikomposto sudėtį ir ypatybes lemia ne tik sliekų veikla, bet ir atliekų sudėtis. Žinant kompostuojamų organinių atliekų sudėtį, galima pagaminti trąšas, turinčias skirtingus kiekius maistinių medžiagų. Vermikomposto cheminė sudėtis gali keistis atsižvelgiant ir į substratų paruošimo vermikompostuoti technologijos. Maistinių medžiagų kiekį vermikomposte lemia ir paros temperatūros pokyčiai, drėgmė. Per sliekų žarnyną praėjusiose atliekose pagausėja kalcio, magnio, fosforo, mikroelementų ir fermentų. Mineralinės druskos įgauna lengvai augalų įsisavinamą formą. Toks biohumusas turi baktericidinių ypatybių, jo sudėtyje yra biostimuliatorių ir fermentų. Tyrimais nustatyta vermikomposto ypatybė surišti dirvožemyje ir organinėse atliekose esančius radionuklidus ir sumažinti nitratų bei sunkiųjų metalų patekimą į augalus. Sliekų biohumuse sunkiųjų metalų rasta chelatinio tipo junginiuose, kurių augalai beveik neįsisavina. Nustatyta, kad komposte, gamintame naudojant sliekus, du kartus sumažėjo švino ir kadmio, 1,1–1,8 karto – radionuklidų. Vermikompostas – homogeniškas ir gerai sulaiko drėgmę. Biohumusas didina žemės ūkio augalų imunitetą, gerina augimą ir vystymąsi, mažina užsikrėtimą ligomis ir kenkėjais. Palyginti su kitais kompostais, vermikomposte yra dešimtimis kartų daugiau augalų lengvai įsisavinamų maistinių medžiagų. Nustatyta, kad vermikompostuojant padaugėja augalų įsisavinamų fosforo ir azoto junginių, hidrolizuojamų azoto aminorūgščių, taip pat nitratinio ir nitritinio azoto. Kai kurie tyrinėtojai pateikia duomenų, kad vermikomposte padaugėja azoto, nes sliekų kaprolituose atsiranda daugiau azotą fiksuojančių bakterijų. Nustatyta, kad sliekų kaprolituose azoto kiekis padidėja 45% ir daugiau, palyginti su pradiniu substratu. Ištirta, kad patręšti vermikompostu žemės ūkio augalai geriau auga ne tik dėl padidėjusio maistinių medžiagų kiekio, bet dėl didelio humusingų medžiagų ir mikroorganizmų skaičiaus. Vermikompostas tinka visiems įvairiuose dirvožemiuose augantiems augalams. Tačiau geriausiai juo tręšti lauko ir šiltnamio daržoves, gėles, vaiskrūmius, dekoratyvius augalus. Tręšiama įvairiais vermikomposto kiekiais, atsižvelgiant į maistinių medžiagų kiekį trąšose, auginamus žemės ūkio augalus, organinių medžiagų kiekį dirvožemyje. Tyrėjai nurodo, kad biohumuso normos yra 5–10 kartų mažesnės, palyginti su kitų organinių trąšų.